Prisiek

Trys žiemos mus vedė užšalusiom upėm Klaidino miškų gūdumoj, Vilko kantrybė į geležį vertė Dar vieną dieną išlaukt. Mes grįžtam su karo ugnim Užgrūdinti mūšiuos, praėję kliūtis, Dar dega akyse viltis, Surinkti kariauną, sušukti - Pirmyn ! Mes grįžtam su karo ugnim... Rudenio burtai trys kart užkerėjo Mus ženklą užkeiktą išvyst, Iš dvasių pasaulio mus pirštais lediniais Lytėjo beveidė lemtis. Tris vasaras saulė kaitriausia lydėjo Į tolimus žygius keisčiausius kraštus, Išdegino baimę ir širdį užliejo Liepsnojančiu kruvino keršto geismu. Pavasariai girdė tyriausiais šaltiniais Iš pirmo ištryško žvėries gyvastis, Gurkšnis iš antro pažadino ugnį, Trečio vanduo - tai Dievų išmintis...

Submitted by Pestilence — Apr 25, 2025

Žaizdos negyja, nes nėra vilties sugrįžti namo, Kalbos netyla, sėjančios baimę kario galvoj. Svetimas kraštas, tolimas kelias, žemė juoda, Mūšis parodys, kokia gi Lietuviško plieno galia... Pulk, Kirsk ir Žudyk ! Priešą Parklupdyk ! Pergalės gydo žaizdas, primena randai klaidas, Dainos sudėtos įamžina vyrų narsiausių kovas. Žemė prisimena kraują pavirtusį pievom nykiom, Karo keliai paženklinti žirgo kanopom juodom. Skomantas vedė jotvingių pulkus per Pinsko žemes, Dūmais paleido kas dega, atlygino bočių skriaudas, Traidenį Kernavės valdovą rusas ilgai dar atmins, Prakeiktas nekartą už mirtinus žygius narsus karvedys...

Kai kalvėse darbas užverda karštai Išgirsta giliausiuos urvuos padarai Įpūstas pražilusių vėjų spūstim Žaizdras alsuoja baltąja ugnim. Kai spengiantis plienas nutviska baltai Prieš pilnatį žiba iškalti ženklai Kai kūjį ir priekalą raizgo kerai Žinok, kalami visagaliai ginklai! Prisiek kalaviju, Dievų dovanotu Pridėjęs ranką prie savo širdies, Prisiek savo tėvu, vaikais ir vaikaičiais, Kad priešą galabysi iki mirties! Prisiek savo protėviais, griaudžiant Perkūnui Lai jis tave stebi iš sosto Dausų, Prisiek savo kraštui ir gimtąjai žemei, Kad žygiais išlaisvinsi ją iš kančių. Galingi piliakalniai gint pasiruošę Pilim ažuolinėm gausi Lietuva Amžinos girios šimtmečiais ošia Liūnai ir pelkės - priešui kląsta. Bet tvirtos ne sienos, o didvyrių širdys Už niekšų skriaudas niekada neatleis Kai broliai prisiekia už protėviu mirti Žinok, tvirtos rankos ginklų nepaleis! Didingi valdovai, gyvenantys amžiais Iš lūpų į lūpas sugrižta pas mus Sapnais atkeliauja, ir suskamba sakmės Menančios tuos sidabrinius laikus. Jei išpera niekšo saviškius išduotų Jei pergalė tektų į priešo rankas, Kai leisgyvis griūčiau ant degančių kuorų Žinočiau - atkeršyta bus už mane!

Submitted by Lake of Tears — Apr 25, 2025

Kad nieks neįtartų, kariauna viesulu joja Po vėjo skraiste, Kad nieks neišgytų, mirusiu vandeniu Vėlinas plauna žaizdas. Kad nieks nepalūžtų, iš rago stiprybės Geria vaiduokliai raiti, Kad nieks nepaspruktų, juodbėrių kojos Ugninės šauna strėle... ...Dovanok man gyvenimą Dar vienam mūšiui, Dar vienai aušrai, Dar vienam gurkšniui Iš rago Dausų... ...Dar vienai pergalei... Požemių kalvėse plienas, Nukaltas juodojoj ugny, Grūdintas priešo krūtinėje, Aštrintas stabio širdim, Ranką ne vieną pakeitęs, Tarnauja lig šiolei kovoj, Mirtį ar pergalę neša Amžiną kovą Dausų prarajoj...

Submitted by Morgoth — Apr 25, 2025