Kai pilnaties akis užmerks mirtis
Ateikit O, nakties vaikai, Pakilkit Laiptais į bokštą tylos Į bokštą – laikrodį nakties. O kaip šauksmą Kurio trokštą Rankos nešančios kardą, Kardą vardu išminties – Iššaukiantis viltį. Ir jis neiškaltas iš plieno, Rankom neliestas Ir nedega ugnis jame: Jis tik įrankis mūsų troškimų.
Submitted by Cyberwaste — Apr 26, 2025
Mirties ranka tamsi Kyla aukštyn aukštyn Koks tu šaltas esi Užmerktom akim. Nesuprantam, ar tu dar žvelgi Ar tik klausti mėgintum, Ar tik rodai mums iš toli Ką paslėpti tiktų. Noris paslėpti tavy Tai kas mūsų yra Kol akių pramerkt negali Ir kol esam šalia.
Submitted by VladTheImpaler666 — Apr 26, 2025
Mirtis tai mėginimas išeit, Mirtis tai siūbuojanti nežinomybės šaka, Mirtis tai amžina kūryba Ir spalva jos juoda. Mirtis išsipildanti būties knyga, Mirtis tai perskyra pirma, Mirtis tai vakar ir ryt, Mirtis tik ištart to nemoka. Mirtis tai naktis visagalė, Mirtis tai lūpos išbalę, Mirtis tai šlovės priglaudėja, Mirtis tai kario likimo fėja. Mirtis tai karstas giliai žemėje, Mirtis tai kas nesunku mes manėme - Veltui! Mirtis uždaro vartus, kai mes mąstome Apie Ją ir kas bus Mirtis priklauso ir mums... Mirtis, kai kažkieno akys sudrėksta. Mirtis, kai temperatūra tavo atvėsta. Mirtis tai pergalė ir paguoda, Mirtis kuri atima ir duoda. Mirtis tai nauja saldi gyvybė, Mirtis tai aistra ar būtinybė?
Submitted by Morgoth — Apr 26, 2025
Ar tikrai gyveni, ar dejuoji many Lyg pakabintas ant kaklo. Neklausk, neklausk ar tu akmeny Kai paskutinį kart tave matom. Kaip šalta, kaip šalta iš mūsų balsų Sklinda skausmo keliu, Čiurlena čiurlena kerų garsu Kai naują vienybę tveriu.
Submitted by Immortal — Apr 26, 2025
Sutemų krantai ir dvasia nemirtinga – Ramūs, kai virpa kranklio sparnai. Tamsoj pravirksta sielos iš laimės Jos ją pažįsta sublizga kaip dalgis. Jos mėgsta kai žmogų dalinas, O dalgis vadinas kranklio vardu. Kranklį jos kviečia ir žvelgia į gelmę Nustato jo vertę, kai pykčiu akys jo šviečia. Esam jo tik šešėlis, Mirtis viduje, Kai kranklys pašėlęs – Mirtis išorėje. Aštriais nagais į sutemų šalį, Vėlių takais nunešti jis gali. Jo laukiam, geidžiam ir tylim... Lai išgirs mus! Už tai jį ir mylim. Jo žvilgsnį, prisilietimą dovanosiu Jums, Gyvenimo kritimą dovanosiu Jam.
Submitted by BloodShrine — Apr 26, 2025
Atmerk akis į tamsos malonumus, Atverk duris į priešo rūmus Ir atsistok tarp jo ir seno žmogaus, Kuris turėtų reikšti viską viename. Ir paimk nakties kardą jo ir lik dar gyvas, Ką reikėtų, su kitu save sulieti trečiame. Praverk lūpas į priešo kraują, Pamerk rankas į jėgą naują.
Submitted by BloodShrine — Apr 26, 2025
This track is instrumental.
Tu, kurs mėgsti mėnulį naktį, Garbinti Savy tamsos blogį Ten, kur kiekvieną... Kiekvieną naktį košmaras Tai šviesos maišto pabaiga Adventas Ozirio Pradžia Šėtono judesio Tai nėra letargo sapnas Nebus melo inicialas Setas čia karalius Ozirio sukapoti gabalai Susigėrė žemėj kaip lietaus lašai Ir tamsa jo ryto saulei Dulkėtas jo ten sostas laukia.
Submitted by Nargaroth — Apr 26, 2025
Gyrė šitą Mirtį gražiai atvažiavo Mažu šitą Mirtis vėl miškais keliavo Mažu šitą Mirtis vėl miškais keliavo. Gyrė šitą Mirtį gražus jos žirgelis Mažu šis žirgelis per pragarus keliavo Mažu šis žirgelis per pragarus keliavo. Gyrė šitą Mirtį gražus vežimaitis Mažu vežimaitis į puotą ridentas Mažu vežimaitis į puotą ridentas. Gyrė šitą Mirtį gražūs marškinaičiai Mažu juos vilkės mirusiej’ vaikaičiai Mažu juos vilkės mirusiej’ vaikaičiai.
Submitted by NecroGod — Apr 26, 2025
Ugnis, tai mano akys Šešėlis, tai mano kūnas. Tuštuma, tai mano sostas, Vieta kur nėra jausmų. Pasilikęs tik pergalės mostas Nuaidi danguj jis griausmu. Nesuprantami dūmai styro aplink, Jie styro iš mano paties, Savęs nejaučiu, patį sunku apimt; Nesulauksiu daugiau ateities, Ratas sustojo ir stingsta stipryn. Kaip žemė virsta žvaigžde, Aš tik vienas matau, kaip einu tolyn, Nes pats aš sukūriau save. Kadaise buvau aš žmogus, Kadaise buvau tik siela, Likau dabar aš ramus Akmuo apsigaubęs tyla.
Submitted by Grave666 — Apr 26, 2025
Užmerktų pilnaties akių ašaros sukūrė veidrodį prietemos lopšyje. Tas veidrodis, pilnaties sidabrinėj šviesoj, sudrumsčia, sujudina mane. Santykis su juo – visada individualus, visada paslaptingas. Jo galia verčia žvelgti į save: o jūs manėt, kad tai veidrodis atspindintis išorę. Jame netelpa ką aš prisimenu ir neprisimenu, ką svajojau ir mąsčiau. O pats mano gyvenimas slypi Velino iškeltame iš samanų akmenyje, kuris nesugeba to gyvenimo papasakoti. O jei ir tame veidrodyje blyksteli būties šešėlis, jis nesuteiks supratimo koks yra paslaptingame neaprėpiamame akmenyje. Gerai jei jis atspindės bent mano ir akmens vienovę.
Submitted by Lake of Tears — Apr 26, 2025